Vytautas Mačernis "Vizijos"
-Ketvirtoji-
I
Šiandien prisiminiau aš
vieną nuotykį iš savo bundančios vaikystės metų,
Tą tylų
vasaros sekmadienį, keliavusį pro mus, -
Kai ašen ir senolė - dviese -
Palikę buvom saugot ir dabot namus.
Didžiajam
kambary, prie stalo, pievų, ežerų, pelkynų gėlėmis papuošto,
Iš didelių maldaknygių senolė meldėsi, atsidūsėdama slapčia,
Ir ašen, supamoj kėdėj sėdėdamas,
Ilgai stebėjau saulės langą grindyse.
Laukuos
girdėjau vasaros vidudienio kvėpavimą. -
Jaučiau, kaip jis ateina pas mane pro atviras duris
Ir lyg sapne matytos karalaitės pirštais
Lengvai paliečia kaktą, lūpas ir akis.
Tiktai
staiga į mano langą krito paukščio išskėstų sparnų šešėlis,
Pridengdamas man šviesų džiaugsmą ir svajas.
Aš suvirpėjau, puoliau prie senolės
Ir verkdamas kritau į jos rankas.
Patyrus
mano nuotykį, senolė prašė nebeverkt,
Nušluostė ašaras ir pažadėjo gint mane
Nuo paukščio, kurs, atskrisdamas iš tolimos šalies, pakirto spindulių
pluoštus,
Sudarančius man šviesų saulės langą grindyse.
Ji sakė man, kad galime svajot, tikėt ir džiaugtis:
O tolimų, nežinomų kraštų klajūnai, tie erdvėj paklydę paukščiai,
Čia žemėj lankosi retai.
II
Praėjo
daugel metų. Ir senolė mirė.
Neliko kambary gėlių, neliko nė maldaknygių senų,
Ir širdyje skaistaus anų dienų tikėjimo
Neliko nė ženklų.
Nors
kartais manyje suspindi saulės langas
Ir plečiasi lyg medis laisvėje aukštyn, platyn, -
Iš tolimų, nežinomų kraštų atklysta tas erdvių klajūnas paukštis
Ir meta didelių sparnų šešėlį mano džiaugsmo vidurin.
Ir, kai
nėra kur veido nevilty priglaust,
Aš skausmo išplėstom akim matau,
Kaip traukias nuo manęs vidudienis, kaip slenka jis į vakaro šalis,
Ir silpsta jo kadais linksmai skambėję žingsniai,
Ir šnabžda kaitroje pavytę žolės:
Jis niekad šičia nebegrįš.
Ir aš
matau, kaip bunda vakaras, slypėjęs miško pakraščių šešėliuos,
Matau, kaip slenka jis per lygumas plačias,
Kaip motinos mirties šaltom kaulėtom rankom
Apglėbia mano darbo ir kančios dienas.
[Kaunas,
1940]
|